VIC gydytojų straipsnis apie šiuolaikinę implantaciją

 

VIC gydytojai Simonas Grybauskas, Algirdas Puišys ir Tomas Linkevičius keliuose internetiniuose puslapiuose bei žurnaluose neseniai paskelbė naują straipsnį “Šiuolaikinė dantų implantacija.”

Dažnas pacientas, galvojantis apie dantų implantaciją, su nerimu laukia pokalbio su gydytoju. Dažniausiai iškyla klausimai: “ar man įmanoma dantų implantacija?” “Ar skaudės po operacijos?” “Ar ilgai būsiu nedarbingas/-a?” Taip pat ramybės neduoda įvairūs pasakojimai apie smarkų tinimą ir mėlynes, ilgai išlikusias pažįstamiems po panašių operacijų.
Anksčiau į minėtus klausimus gydytojas ne visada galėdavo duoti pacientui palankius atsakymus, nes seno tipo implantai buvo didelės apimties, nefiziologiški, jiems įsodinti prireikdavo didelės apimties žandikaulio operacijos, po kurios veidas smarkiai patindavo, ir žmogus kuriam laikui prarasdavo darbingumą.

Šiuolaikinė implantacija – vieno tipo implantai

Šiandien kasdienėje praktikoje daugiausiai naudojami vieno tipo titano implantai – sraigtiniai, arba šaknies formos. Jie yra fiziologiškiausi – savo forma panašūs į dantų šaknis, pasižymi gera integracija su kauliniu audiniu, gera dantenų estetika aplink juos, juos lengva gerai prižiūrėti, ir, svarbiausia, mokslinių tyrimų duomenimis šio tipo implantai yra patikimi ir tarnauja daugelį metų. Kito tipo implantai kai kuriose išsivysčiusiose šalyse jau ne tik nebenaudojami, bet ir yra įtraukti į „blogos medicinos praktikos“ (angl. ”malpractice”) sąrašą. Kodėl visas pasaulis paskutiniajame dešimtmetyje perėjo prie paprastesnių sraigtinio tipo implantų?

Yra kelios priežastys. Anksčiau masyvūs plokšteliniai ir poantkauliniai ar dar retesnių tipų implantai buvo naudojami tais atvejais, kai nebuvo įmanoma įsodinti sraigtinių implantų: t.y. esant didelei žandikaulių alveolinių ataugų atrofijai, kuri visuomet progresuoja netekus dantų, taigi, žandikauliui praradus fiziologinį krūvį. Šio tipo implantai padėdavo išvengti išimamų protezų, jų tarnavimo laikas buvo neprognozuojamas ir iki šiol nėra stiprią mokslinę vertę turinčių tyrimų, rodančių šių implantų patikimumą. Didžiausios problemos, susijusios su šių implantų naudojimu praktikoje būdavo jų stabilumo praradimas ir vėlesnis netekimas, kadangi aplink juos įvykdavo didelio laipsnio kaulinio audinio rezorbcija ir minkštųjų audinių uždegiminė infiltracija. Dėl to, išėmus poantkaulinius ar plokštelinius implantus, vargu ar būtų galima tikėtis sėkmingos implantacijos sraigtiniais implantais, prieš tai neatnaujinus žandikaulio kaulo ir dantenų.

Per pastarąjį dešimtmetį sparčiai vystėsi šiuolaikinė burnos, veido ir žandikaulių chirurgija, atsirado naujų technologijų, metodų, medžiagų, reikalingų sunykusio žandikaulių kauliniam audiniui atnaujinti. Šiandien tai leidžia maksimaliai atkurti dėl atrofijos netektą žandikaulių alveolinių ataugų tūrį. Kasdieninėje ambulatorinėje praktikoje plačiai taikomos reguliuojamosios kaulo regeneracijos (angl. “guided bone regeneration”), kaulo blokų persodinimo operacijos, sinuso dugno pakėlimo operacijos, žandikaulio alveolinės ataugos vertikali distrakcinė osteogenezė, laisvas minkštųjų audinių persodinimas, taip pat estetinės dantenų operacijos, užtikrinančios gražią šypseną. Tai – šiuolaikinė dantų implantacija, pagrįsta maksimalia prarastų kietųjų ir minkštųjų audinių rekonstrukcija.

Antra, ir šiandien bene svarbiausia priežastis, vedanti prie sraigtinio tipo implantų, yra didėjantys pacientų estetiniai reikalavimai. Dar prieš dešimtį metų vieną ar keletą dantų praradę žmonės prašydavo įstatyti neišimamą dantį, dabar gi jie reikalauja įstatyti neišimamą gražų dantį, o tai vėlgi dažnai neįmanoma be kaulo ir minkštųjų audinių regeneracijos, kuri labai patikimai veikia įsodinant sraigtinio tipo implantus.

Trečia, moksliniai tyrimai rodo, kad sraigtiniai implantai yra patikimiausi, o dar tiksliau, sraigtiniai implantai yra vienintelė implantų rūšis, kurios saugų naudojimą patvirtina moksliniai tyrimai. Implantologijos mokslas yra labai jaunas ir slenkstis tarp euforijos, kad titano implantai prigyja, empirinių eksperimentinių bandymų ir gerai suplanuotų mokslinių tyrimų buvo peržengtas visai neseniai. Dar mažiau atlikta perspektyviųjų tyrimų. Vis dėlto dauguma tyrimų rodo panašius rezultatus – implantacijos sraigtiniais implantais procedūros sėkmę nusako titaninio implanto integracija į kaulą ir ji įvyksta maždaug 98 proc. atvejų. Penkerius metus atitarnauja vidutiniškai 95 procentai implantų su prie jų pritvirtintais dantimis. Dešimt metų tarnauja maždaug 90 procentų protezuotų implantų. Panašūs rezultatai skelbiami ir apie implantų funkcionavimą regeneruotame (ataugintame) kaule. Literatūroje aprašytas ilgiausiai tarnavęs implantas – jis funkcionavo 34 metus. Implantas tarnavo tiek, kiek gyveno pacientas.

Ketvirta
, implantacija sraigtiniais implantais yra paprasta. Jei nereikia papildomos kietųjų arba minkštųjų audinių regeneracijos, vieno implanto įsodinimo operacija gali teužtrukti trumpiau kaip pusvalandį. Ši operacija ambulatoriškai gali būti atlikta bet kuriame odontologijos kabinete laikantis chirurginėms operacijoms būtinos aseptikos ir antiseptikos. Po operacijos skausmo dažniausiai nebūna, pacientas jaučia nedidelį diskomfortą, o patinimas būna minimalus ir dažniausiai nepastebimas. Todėl šiandien implantacija pagal chirurginį traumatiškumą ir pooperacinio laikotarpio sunkumą gali būti prilyginta sudėtingam danties traukimui, danties šalinimui operacijos būdu ar kitoms nesudėtingoms burnos srities operacijoms.

Šiuo įžanginiu straipsniu norime supažindinti su implantacija sraigtinio tipo implantais, o vėliau pateikti straipsnių ciklą apie papildomas operacijas, atveriančias kelią šio tipo implantacijai, taip pat apie galimus dantų protezavimo būdus.

Sraigtinė implantacija

Pirmieji sraigtiniai implantai buvo pagaminti ir sėkmingai įsodinti į žandikaulį maždaug prieš 40 metų, po to, kai Švedijos mokslininkas Per Ingvar Brånemark atsitiktinai nustatė, kad titanas gali suaugti su kaulu.

Nuo tada prasidėjo idealios implanto formos ir padengimo paieškos. Buvo sukurti įvairaus sriegio, kaklelio formos, paviršiaus padengimo implantai, ginčijamasi dėl vienos ar kitos firmos gaminamų implantų pranašumo, kol buvo prieita prie nerašytos išvados, kad visų firmų gaminami implantai beveik vienodai sėkmingai integruojasi su kaulu, o didžiausią reikšmę procedūros sėkmei turi žinios, chirurginiai įgūdžiai ir protezavimo išmintis.

Apibendrinant visų rūšių sraigtinius implantus, yra kelios jų panaudojimo bendrybės:

  • Implantą sudaro šakninė dalis (įsukama į kaulą), kaklelis (liekanti virš kaulo paviršiaus) ir protezavimo atrama (stipriai tvirtinasi sraigteliu prie implanto, o ant jos vėliau cementuojamas arba priveržiamas danties vainikėlis).
  • Sraigtiniai implantai žandikaulyje integruojasi per 2–6 mėnesius, nors tikslus minimalus (trumpiausias) laikas, per kurį implantai integruojasi kaule, iki šiol yra nežinomas.
  • Implantas protezuojamas (ant jo tvirtinamas danties vainikėlis) tik tuomet, jei jis integruojasi (kliniškai stabilus implantas, be rentgenologinių pokyčių aplink jį esančiame kaule).

Šiuolaikinės implantų protezavimo galimybės

Dantų implantai – pamatas būsimiems dantims (galima apibūdinti kaip dirbtinę šaknį). Implantacijos kokybė nulemia viso tolimesnio gydymo sėkmę, tačiau ne mažesnė dalis sėkmės priklauso nuo gydytojo odontologo ortopedo, kuris gamina protezą, tvirtinamą ant implantų. Protezas ne tik turi būti tikslus, bet ir gerai apskaičiuotas, vienodai paskirstantis krūvį visiems atraminiams elementams bei estetiškas.

Kai trūksta vieno arba kelių dantų, implantai protezuojami atskirais arba keliais sujungtais metalo keramikos dantų vainikėliais (tiltais). Kai žandikaulyje nelikę nė vieno danties ir atlikta implantacija keletu dantų implantų, yra kelios protezavimo galimybės: jei įsriegta pakankamas kiekis dantų implantų, galima protezuoti tiltais, jei implantų burnoje mažiau, tuomet gaminamas ant implantų tvirtinamas išimamas protezas.

Didėjant estetiniams reikalavimams, atsirado būdų, užtikrinančių priekinių dantų implantų protezų estetiką. Tai bemetalės keramikos vainikėliai ir cirkonio protezavimo atramos. Pasirinkus šį protezavimo metodą, prie įvairaus apšvietimo nebepastebimas metalo keramikos vainikėliams būdingas šaltas metalo atspalvis, sklindantis iš giliųjų keramikos sluoksnių.

Dar vienas bemetalės keramikos pranašumas, palyginti su metalo keramika, – vystantis periodonto ligai ar bėgant metams, vyksta dantenų recesija (jos pasislenka aukštyn), dėl to atsidengia dantų kakleliai; jei dantys natūralūs ar protezuoti bemetalės keramikos vainikėliais, tai nepavojinga, tačiau, jei dantys protezuoti metalo keramikos vainikėliais,– taps matomas metalinis vainikėlio kraštelis, nepadengtas keramika.

Kaip pralenkti laiką? Ankstyvas protezavimas

Pastaraisiais metais vis daugėja straipsnių, bandančių įrodyti, kad nebūtina laukti 2–6 mėnesius, kol implantas integruosis kaule, nes jį galima protezuoti anksčiau. Ypač tai tinka tiems atvejams, kai įsriegtas daugiau negu vienas implantas, ir bendras protezas juos sujungia į vieną stabilų bloką.

Keturiasdešimt metų vyravusią teoriją bandoma paneigti faktais, kad implanto integravimasis kaule labiausiai priklauso nuo pirminio implanto stabilumo, t.y. nuo to, kaip tvirtai implantas yra įsriegtas į kaulą. Manoma, kad kaulas suauga su implanto paviršiumi tuo atveju, jei implanto mikrojudesiai kramtymo metu neviršija apie 100 mikrometrų. Baiminantis minėtų mikrojudesių, iki šiol implantai buvo pašalinami iš kramtymo proceso pirmuosius 2–6 mėnesius po implantacijos, užsiuvant juos po dantenomis arba prie jų pritvirtinant žemas dantenų formavimo galvutes, nedalyvaujančias kramtyme.

Dabar manoma, kad, jei kaulo tankis didelis, o implantuojant tinkamo dydžio implantu pavyko pasiekti idealų pirminį implanto stabilumą, tai, net ir pritvirtinus danties vainikėlį prie implanto iš karto po operacijos ir įtraukus implantą į kramtymo procesą, jo mikro judesiai neviršys pavojingos ribos. Mikro judesiai turėtų dar labiau sumažėti sujungus keletą implantų vienų tiltu. Šiandien perspektyvieji tyrimai kol kas įrodė tik vieną vienmomentinio krūvio implantams metodiką – kai į bedantį apatinį žandikaulį įsriegiami 4–6 implantai ir jie iškart sujungiami bendru protezu. Šiandien ir teoriškai, ir praktiškai be vieno danties į kliniką ryte atėjęs pacientas, vakare gali išeiti ne tik su įsriegtais implantais, bet ir su pagamintu dantų protezu.

Dantų implantacijos sėkmė priklauso nuo esančio žandikaulio kaulo kiekybės ir kokybės. Jei žandikaulis didelio tankio, o alveolinė ketera plati ir aukšta, tuomet implantacijos sėkmė beveik šimtaprocentinė (ši situacija dažniausia apatinio žandikaulio priekiniame segmente). Tačiau, jei kaulas minkštas ir jo nėra daug, verta pagalvoti, ar nereikia pagerinti sąlygų prieš atliekant implantaciją.

Kompiuterinė diagnostika ir lazerinė technologija dantų implantologijoje

Dar visai neseniai implantologijoje pagrindinė diagnostinė priemonė, lemianti implantacijos galimybes, buvo panoraminė žandikaulių rentgenograma (ortopantomograma). Ji patikimai parodo esamą žandikaulio alveolinės ataugos aukštį iki anatominių struktūrų, tokių kaip apatiniai alveoliniai nervai apatiniame žandikaulyje ir sinusai viršutiniuose žandikauliuose. Būtent šios anatominės struktūros dažniausiai apriboja paprastos implantacijos galimybes, tačiau jokiu būdu nereiškia, kad uždaro implantacijai kelią. Ortopantomogramos trūkumas – ji neparodo žandikaulių alveolinių ataugų storio. Implantacijai būtinas žandikaulio keteros storis yra bent penki milimetrai. Jei atauga platesnė, galima pasirinkti atitinkamai platesnio diametro implantą, jei siauresnė – reikia rekonstruoti alveolinę ataugą arba paprasčiausiai atsisakyti implantacijos. Dažniausiai implantologai nustato alveolinės ataugos plotį klinikinio tyrimo metu – apčiuopos būdu. Tačiau tai yra tik apytikslis įvertinimas, kuriuo remdamiesi dažnai klysta net ir patyrę implantologai, mat alveolinės ataugos kaulo defektus ir duobes dažnai maskuoja storos dantenos ir burnos prieangio audiniai.

Patikimiausias tyrimas, parodantis žandikaulių alveolinių ataugų aukštį, storį ir formą, yra kompiuterinė tomografija. Ji atskleidžia ir kaulo defektų formą, apatinio alveolinio nervo lokalizaciją, viršutinio žandikaulio sinusų formą ir padėtį. Atlikus šį tyrimą, galima nesibaiminti, kad, operacijos metu atidengus kaulą, jo bus per mažai. Dar daugiau, paskutiniųjų metų mokslo laimėjimai leidžia kompiuterinę diagnostiką tiesiogiai pajungti ir gydymo procesui: įkėlus duomenis iš kompiuterinio tomografo į kompiuterinę programą Simplant (Materialise, Belgija), virtualiame žandikaulyje galima planuoti implantų padėtis, keisti jų kryptis, modeliuoti būsimus dantis. Kai suplanuotos implantų padėtys ir kryptys mus tenkina, projektas yra išsaugomas ir išsiunčiamas internetu į Materialise kompanijos duomenų saugyklą, kur pagal šiuos duomenis per 10 dienų lazerinės technologijos (stereolitografijos) būdu yra pagaminama nukreipiamoji kapa – plastikinė plokštelė su įmontuotų vamzdelių sistema. Kapos forma labai tiksliai atitinka žandikaulio formą, todėl stabiliai ant jo fiksuojasi. Įmontuota vamzdelių sistema numą – operacija gali būti atlikta be skalpelio – žandikaulyje implantų guolius galima preparuoti tiesiai pro dantenas, kadangi vamzdeliai užtikrina, kad grąžteliais bus išgręžta tiksliai ta vieta ir tiksliai ta kryptimi, kuri buvo suplanuota kompiuteriu. Didžiausias šio metodo privalumas – procedūros metu neatliekamas dantenų pjūvis, nereikia pakelti gleivinės antkaulio lopo, nereikia siūti, todėl visiškai nebūna pooperacinės edemos.

Ką daryti, kai trūksta kaulo?

Netekto danties vietoje iš pradžių vyksta regeneracijos procesai – alveolė užsipildo kraujo krešuliu, kuris perauga kauliniu audiniu ir kalcifikuojasi. Praėjus trims mėnesiams po danties pašalinimo, jo vietoje jau būna susidaręs kokybiškas kaulinis audinys. Laikui bėgant, toliau alveolinė atauga prarasto danties vietoje remodeliuojasi, keičiasi jos forma, mažėja tankis, o nuo antrojo pusmečio pradeda atrofuotis. Tai natūralu, nes kaulinis audinys iki tol buvo reikalingas per dantį perduodamam krūviui atlaikyti, o netekus danties, neliko ir krūvio. Prabėgus vos keletui metų, alveolinė atauga prarastų dantų vietoje gali tiek susiaurėti, kad paprastoji implantacija gali tapti neįmanoma. Alveolinių ataugų atrofiją ypač paspartina įvairių išimamų protezų dėvėjimas – spausdami į alveolinę ataugą, jie dar labiau paspartina mums nenaudingą modeliavimąsi. Todėl reikia pabrėžti, kad idealus laikas implantacijai po danties netekimo yra 3–4 mėnesiai (tam tikrais atvejais neestetinėse zonose galima implantuoti iš karto po danties pašalinimo).

Tačiau taip suplanuoti gydymą retai kada pavyksta, dažniausiai pacientai kreipiasi praėjus ilgesniam laikui po dantų netekimo, dėl to neretai jų žandikaulių alveolinės ataugos atrofuojasi: jos būna susiaurėjusios (horizontali atrofija), sužemėjusios (vertikali atrofija) arba ir viena, ir kita (mišri atrofija).

Visus defektus sąlyginai galima suskirstyti į tokius didelius, kurie neleidžia implantuoti prieš tai neatlikus alveolinės ataugos rekonstrukcijos, ir nedidelius, kurie leidžia atlikti implantaciją, vienu metu atnaujinant ir prarastą kaulą.

Reguliuojamoji kaulo regeneracija

Esant mažai arba vidutinei atrofijai, taip pat esant riboto dydžio lokaliems kaulo defektams, fiziškai atlikti implantaciją įmanoma, t.y. implantas didesniu arba mažesniu plotu stabilizuojasi kaule, tačiau dalis jo paviršiaus lieka „nuogas“. Nuogą paviršių būtina padengti nuosavo kaulo drožlėmis ir /arba dirbtiniu kaulo pakaitalu . Kaulo pakaitalas, kaip ir kaulo drožlės, linkęs vaskuliarizuotis ir prigyti, jei žaizda sugyja pirminiu būdu, tačiau tai neužtikrina, kad iš jų susidarys geros kokybės kaulinis audinys. Mat šį procesą gali sutrikdyti ankstyvas fibroblastų įaugimas į augmentuotą audinį ir taip pabloginti kaulinio audinio kokybę. Siekiant, kad taip neįvyktų, buvo išrasta ir pagaminta įvairių rūšių barjerinės membranos. Jų tikslas – apsaugoti augmentuotas kaulo drožles arba kaulo pakaitalą nuo ankstyvo fibroblastų įaugimo ir jungiamojo audinio formavimosi. Membranų vaidmuo ypač svarbus pirmuosius du mėnesius po operacijos.

Horizontali alveolinių ataugų atrofija

Ji dažniausiai būna praėjus penkeriems ir daugiau metų po dantų netekimo. Kliniškai svarbi ataugos atkreipia grąžtelį tiksliai į tą vietą, kur turi būti įsriegtas implantas. Kapos paskirtis labai paprasta – jos dėka galima 0,5 mm tikslumu įvykdyti nustatytą operacijos planą – įsriegti implantus tiksliai tose vietose, kuriose jie ir buvo planuoti. Taigi kompiuteriniu būdu pagaminta nukreipiamoji kapa užtikrina milžinišką darbo tikslumą, be to, ji turi ir dar vieną labai didelį privalurofija yra tokia, kai jos storis būna mažesnis nei 5 mm. Jei būna susiaurėjusi tik pati alveolinės ataugos ketera, o žemiau esanti atauga plati, galima implantuoti nepaisant alveolinės ataugos siaurumo ir pritaikyti reguliuojamosios kaulo regeneracijos principą. Tuo atveju, kai alveolinė atauga ypač susiaurėjusi ir primena „peilio ašmenis“, implantacijos atlikti fiziškai neįmanoma prieš tai neatnaujinus prarasto kaulo. Tuomet atliekama kaulo blokų persodinimo operacija – kompaktinio kaulo blokai išpjaunami iš kitų žandikaulio vietų (apatinio žandikaulio šakos, smakro priekinio paviršiaus) ir persodinami į defekto zoną. Per keturis mėnesius kaulo blokai patikimai prigyja naujoje vietoje, o donorinės srityse nemaža dalimi kauliniai defektai išnyksta. Į prigijusį kaulą būtina implantuoti dantis ne vėliau kaip po 6 mėnesių, nes negaunantis fiziologinio krūvio kaulas ima atrofuotis ir nykti .

Vertikali alveolinių ataugų atrofija

Dažniausiai būna praėjus 10 ir daugiau metų po dantų netekimo arba kaulo netekus avarijos ar kitos traumos metu. Vertikalią alveolinių ataugų atrofiją ypač paspartina išimamų dantų protezų nešiojimas, mat jie į kaulą perduoda nefiziologinį krūvį ir spartina jo modeliavimąsi. Vertikaliai atrofuotą alveolinę ataugą rekonstruoti daug sunkiau, dažnesnė komplikacijų rizika. Vidutinių ir didelių defektų rekonstrukcijai labai tinka distrakcinės osteogenezės metodas. Praėjus beveik 40 metų po distrakcinės osteogenezės metodo atradimo Kurgano srityje (prof. G.Ilizarov), jis buvo pritaikytas burnos implantologijoje. Metodas tapo įmanomas tuomet, kai patobulėjo veido-žandikaulių chirurgijos instrumentai, firmos pradėjo gaminti miniatiūrinius distraktorius. Distrakcinės osteogenezės metodu galima panaikinti neriboto dydžio vertikalius defektus.

Viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos aukščio trūkumą galiniuose segmentuose gali nulemti dvi būklės: alveolinės ataugos horizontali atrofija arba viršutinio žandikaulio sinuso pneumatizacija (padidėjimas). Pirmuoju atveju kaulinio audinio netenkame iš apačios (dažniausiai dėl išimamo protezo dėvėjimo), antruoju atveju – iš sinuso pusės (kartais netekus krūminių dantų dėl neaiškių priežasčių ima plėstis sinusas). Jei alveolinės ataugos aukštis iki sinuso sumažėja iki 7–8 milimetrų, atsiranda indikacijos sinuso pakėlimo operacijai. Šios operacijos esmė – atsargiai nuo žandikaulio dugno atkėlus sinuso gleivinę ir po ja pridėjus dirbtinio kaulo pakaitalo, sinusas tarsi pakeliamas į viršų, o per pusę metų vaskuliarizavęsis kaulo pakaitalas tampa puikia atrama dantų implantams . Jei alveolinė atauga aukštesnė kaip 5 milimetrai, sinuso pakėlimo operaciją galima atlikti kartu su implantacija, jei žemesnė – tuomet iš pradžių atliekama sinuso dugno pakėlimo operacija, o po pusės metų – implantacija.

* * *
Apibendrinant reikia pabrėžti, kad kiekvieno paciento burnos būklė yra skirtinga, kaulo kokybė ir kokybė to paties paciento įvairiose burnos vietose taip pat skiriasi, todėl gydymo taktika kiekvienu atveju turi būti parenkama individualiai. Taip pat visuomet egzistuoja bent keli tos pačios situacijos sprendimo būdai, pvz., jei nelikę nė vieno danties apatiniame žandikaulyje, yra bent 4 sprendimo būdai. Galima protezuoti senovišku išimamu protezu, galima įsriegti du implantus rutuliniais užraktais, prie kurių tvirtinsis išimamasis protezas, taip pat galima įsriegti keturis implantus su sijiniu užraktu, prie kurio dar patikimiau tvirtinsis išimamasis protezas. Tačiau, įsriegus šešis arba aštuonis implantus, galima pagaminti neišimamą tiltinį protezą, ir, nors šis būdas brangesnis ir neretai reikalauja kaulo rekonstrukcinių operacijų iki implantacijos, būtent protezavimas neišimamais protezais panaudojant didesnį implantų skaičių pacientui maksimaliai sugrąžina ne tik kramtymo efektyvumą, bet ir jaunystės bei savivertės jausmą.

Implantą sudaro šakninė dalis (įsukama į kaulą), kaklelis (liekanti virš kaulo paviršiaus) ir protezavimo atrama (stipriai tvirtinasi sraigteliu prie implanto, o ant jos vėliau cementuojamas arba priveržiamas danties vainikėlis).

Paimta iš: www.vicklinika.lt